Kalbos neišsivystymas

Kalbos neišsivystymas

   Tai visos kalbos sistemos nepakankamas susiformavimas, apimantis garsų tarimą, panašių garsų skyrimą, žodyną, kalbos gramatinę sandarą bei rišlų pasakojimą. 

Kalbos neišsivystymo priežastys

 Dažna pirminio  kalbos neišsivystymo priežastis - ankstyvas organinis galvos smegenų pažeidimas. Smegenis pažeidžia intoksikacijos, asfiksijos, centrinės sistemos ligos bei traumos. Neigiami faktoriai vaisių gali veikti nėštumo periode, gimdymo metu ir pirmaisiais gyvenimo metais. Sunkiausi kalbos trūkumai atsiranda dėl vaisiaus centrinės nervų sistemos pažeidimo III-IV mėnesį. Taip pat gimdymo metu patirtos traumos, deguonies stygius gali nulemti ne tik kalbos sutrikimus.

    Kalbos formavimuisi turi įtakos ir pirmaisiais vaiko gyvenimo metais persirgtos ligos bei jų komplikacijos. Pavyzdžiui, pirmąjį vaiko gyvenimo pusmetį gydytojai nustato raumenų tonuso sutrikimą, jam pasireiškus, vaikas yra glebus, nenoriai sėdasi. Toks sutrikimas lemia ir kalbos vystymąsi – jeigu raumenų tonusas išlieka žemas, logopedas dažnai stebi pasyvų liežuvį, nejudrias lūpas. Tokiu atveju labai svarbu laiku suteikti reikalingą pagalbą.

    Mažylio kalbos raidai įtaką daro ir artimų žmonių kalba. Jeigu šeimoje kalbama rišliai, taisyklingai, vartojant turtingą žodyną, vaikas natūraliai to mokosi. Šilti šeimos narių santykiai ir malonus bendravimas – būtinos sąlygos ne tik sėkmingai kalbos plėtotei, bet ir asmenybės formavimuisi.

Kalbos neišsivystymas skirstomas į;

• žymų
• vidutinį
• nežymų

Žymus kalbos neišsivystymas – tai visiškas nekalbėjimas arba kalbą sudaro keletas garsažodžių ar žodžių santraukų. kartais juos bando jungti į sakinius. Painioja daiktų ir veiksmų pavadinimus. Neturi poreikio mėgdžioti suaugusių kalbą, bandydami kartoti pasako tik atskiras žodžio dalis. Pasyvus žodynas žymiai gausesnis už aktyvųjį. Dažnai pasitelkiama gestai, mimika. Vaikai gerai supranta kalbą tik konkrečioje situacijoje. Sunku įvykdyti du ar daugiau nurodymų. Dažnai neskiria fonemų, nesugeba skirti vieną nuo kito fizinių garsų arba foneminė analizė nesuprantama ir neįveikiama. Neįmanoma rasti nurodyto garso žodyje, skirti žodžius besiskiriančius viena fonema. Tai neretai trunka ne vienerius metus.

Vidutinis kalbos neišsivystymas.  Bendraujama dažnai iškreiptais, bet jau tikrais žodžiais. Suprantamos kai kurios gramatinės formos. Ne visada skiria daiktavardžių skaičius. Geriau supranta veiksmažodžių laikų formas. Jau diferencijuojami klausiamieji  žodeliai. Gausėja ekspresyvusis žodynas. Vaikai pradeda skirti ir vartoti savo kalboje daiktų, veiksmų, ypatybių pavadinimus, kai kuriuos įvardžius, jungtukus, prielinksnius. Retkarčiais pasitaiko ir prieveiksmių.

Dažnai nežino spalvų, formų pavadinimų. Beveik nevartoja būdvardžių. Nežinomi žodžiai keičiami panašių, panašios paskirties daiktų pavadinimais: avis vadinama ožka, višta - gaidžiu, padas - koja, skrybėlė - kepure.

 Daromos grubios žodžių kaitymo, derinimo, valdymo klaidos. Sakiniai trumpi. Pasakojimai situatyvūs. Labai ryškūs garsų tarimo trūkumai. Iškreipia daugiaskiemenius žodžius, praleidžia, sukeičia vietomis skiemenis garsus. Foneminė klausa nepakankama rašymo, skaitymo mokymuisi. Vaikai nepajėgia atlikti žodžių  garsinės  analizės užduočių.

Nežymus kalbos neišsivystymas. Pakankamai rišli kalba su kai kuriais fonetiniais, leksiniais gramatiniais trūkumais. Vaikai kalba labai paprastais sakiniais, išreiškia pagrindines mintis, kurios be konkrečios situacijos ne visada suprantamos. Pasyvus ir aktyvus žodynas gausesnis, bet dar ribotas. Dalį daiktų pavadina netiksliai : alkūnę vadina ranka, pėdą - koja, sijoną - suknele ir pan.

Nepavadina kiek retesnių veiksmų: irkluoja, čiuožia, slidinėja, rieda, šliaužia. Būdvardinis žodynas dar labai skurdus. Savarankiškoje kalboje vengia vartoti ne visai žinomus žodžius. Silpni žodžių darybos, kaitymo, valdymo, derinimo įgūdžiai Pvz. akmenys - akmenai, žmonės - žmogai, su valtimi - su valčia, šunys - šuniai.

 Vaikai skiria daiktų, veiksmų, atskirų požymių pavadinimus, pradeda vartoti įvardžius, paprastus prielinksnius, kartais jungtukus. Gana taisyklingi mažybiniai daiktavardžiai. Retai vartoja sudurtinius žodžiai.
  Vaikai kalba sakiniais. Gali rišliai pasakoti. Sakiniai išplėstiniai, tačiau trumpi.
 Dar išlikę garsų tarimo trūkumai: sigmatizmas, rotacizmas, lambdacizmas, skardžiųjų, minkštųjų priebalsių tarimo trūkumai. Painiojami išmokti, bet neįtvirtinti garsai. Labiau iškreipiami ilgesnių žodžių priebalsių junginiai.

 Foneminė klausa nepilnavertė, nepakankami garsinės analizės įgūdžiai. Vaikai neskiria klausa 1-2 grupių garsų: skardžiųjų- dusliųjų, švilpiamųjų- šnypščiamųjų.

 Parengta pagal A. Garšvienė, R. Ivoškuvienė „Logopedija“, 1993